Dievo rūstybė
1VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau! 2Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ – atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę! 3Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. 4Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje’.
5Kam tavęs bus gaila, Jeruzale,
kas tave paguos?
Kas sustos tavęs paklausti,
kaip gyvuoji?
6Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, –
tu pati man atgręžei nugarą.
Todėl pakėliau prieš tave ranką,
kad tave sunaikinčiau,
nes pavargau besigailėdamas.
7Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes.
Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą,
nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.
8Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių.
Atvedžiau jiems – motinoms ir jaunuoliams –
niokotoją viduryje dienos.
Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.
9Septynetą pagimdžiusioji alpsta,
merdi, gaudydama orą.
Jos saulė nusileido dienai nesibaigus;
ji sugėdinta, apimta nevilties.
Jų likutį atiduosiu kalavijui,
jų priešams į rankas“, – tai VIEŠPATIES žodis.
Skundas ir atsakas
10Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane –
žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!
Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,
tačiau visi mane keikia.
11Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,
kad dėl jų labo tau tarnavau,
užtariau tau priešą,
pavojaus ir nelaimės ištiktą.
12„Ar gali kas sutrupinti geležį,
ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?
13Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti
kaip atpildą už tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
14Padarysiu tave vergu priešų krašte,
kurio tu nepažįsti;
mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri jus sudegins“.
15Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane!
Pasirūpink manimi!
Atkeršyk už mane mano persekiotojams!
Nepasiduok savo kantrybei!
Neleisk man pražūti ir atmink,
jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!
16Gavęs tavo žodžius,
juos ryte prarijau;
tavo žodis atnešė man džiaugsmą
ir širdies linksmybę,
nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!
17Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis.
Tavo rankos paliestas vienišas sėdėjau,
nes mane pripildei apmaudo.
18Kodėl mano skausmui nėra galo,
o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma?
Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,
vandenys, kuriais negalima pasitikėti!
19Taip kalba VIEŠPATS:
„Jei atsigręši, atnaujinsiu tave,
ir vėl būsi mano tarnas.
Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga,
tu vėl būsi tarsi mano lūpos.
Tegu jie gręžiasi į tave,
o tu nesigręžk į juos!
20Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru.
Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks,
nes aš esu su tavimi,
kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, –
tai VIEŠPATIES žodis. –
21Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų,
iš negailestingų nagų tave išvaduosiu“.
